Kontaktai
2015.10.07 IMG_2027

M. Pakalnis. Apleistas miesto erdves būtina prikelti naujam gyvenimui

Moderni miestų plėtra paremta tuo, kad teritorijos, kuriose kažkas kartą buvo pastatyta, o retsykiais ir sykiu sugadinta, yra perstatomos ir pritaikomos naujiems poreikiams. Tai pasakytina ne vien apie senamiestį, bet ir apie kitas istorines miesto dalis, kuriose tam tikri statiniai prarado savo prasmę, kaip pavyzdžiui, pramonės įmonės Užupyje ar Naujamiestyje. Kadaise jos veikė, o vėliau jų teritorijos ištuštėjo.

Tokiu atveju geriau, kai jose atsiranda naujos funkcijos, ir gyvenimas vėl grįžta. Toks miesto plėtros būdas yra gerokai tvaresnis, reikalaujantis mažiau visuomenės lėšų infrastruktūros plėtrai ir išlaikymui, nei vis naujų teritorijų užstatymas miesto pakraščiuose.

Pavyzdžių, kai, miestui plečiantis viduje, išsaugomos žaliosios erdvės apie miestą, yra ne vienas. Štai Londone buvo priimtas sprendimas miesto į išorę nebeplėsti, o naujus statybos projektus vystyti tik Londono užimamoje teritorijoje.

Vokietijoje taip pat laikomasi pozicijos, kad miestų plėtra vykdoma rekonstruojant ar tankinant jau užstatytas teritorijas, o žaliame lauke statyba galima tik išskirtiniais atvejais. Po ilgų diskusijų pagaliau ir Lietuvoje suvokti kompaktiško miesto privalumai. Siekį plėstis, neprarandant kompaktiškumo, deklaruoja daugelis Lietuvos didmiesčių.

Svarbu, kad rekonstruojant užstatymą formuotųsi funkcijų įvairovė, kai kuriamos viešos erdvės, pagal pagrindines gatves įsikuria biurai, prekybos ir paslaugų įstaigos, o giliau kvartale – gyvenamoji zona. Taip mažėja judumo poreikiai mieste, o kartu ir spūstyse praleistas laikas.

Projektai, atgaivinantys buvusias pramonines teritorijas, visada džiugina. Taip mes saugome gamtą aplink miestą, kartu taupome visų miestiečių pinigus. Akivaizdu, kad statyba jau užstatytoje aplinkoje yra gerokai sudėtingesnė. Naujas užstatymas buvusiojo vietoje savo išraiška, apimtimis, masteliu, užstatymo tipologija turi nekonfliktuoti su aplinka.

Būtina gerokai platesnė diskusija su greta gyvenančiomis bendruomenėmis. Tai natūralu – juk keičiasi visiems įprastas gyvenimo tempas, žmonių ir transporto priemonių srautas. Profesinė patirtis sako, kad sąžiningas deklaravimas bendruomenei, kas ir kada bus statoma, priešprojektinių sprendimų ir techninių projektų viešinimas, papildomos neformalios diskusijos dažniausiai duoda gerokai daugiau naudos nei vien tik formalių viešinimo procedūrų vykdymas.

Ne paslaptis, kad kai kada, prisidengus bendruomene, siekiama labai konkrečių savanaudiškų tikslų. Turėjau tokios patirties ir savo praktikoje.

Galiu pasakyti tik tai, kad atvira diskusija su visa bendruomene nieko neslepiant, įtraukiant kuo daugiau jos narių, padeda išryškinti tokius veikėjus ir jie dažniausiai būna atstumiami pačios bendruomenės. O protingas vystytojas visada įsiklauso į greta gyvenančios bendruomenės rūpesčius, išklauso pageidavimus, investuoja į savo kuriamas ar greta esančias viešąsias erdves ir infrastruktūrą, taip kurdamas papildomą naudą projektui.

Skaudu, kai projektai stabdomi, nes užsitęsia procedūros ar beprasmiai ginčai, o kai kurie projektai apskritai neįgyvendinami. Miesto planavimas iš esmės yra ne procedūrų rinkinys, bet visuomenės susitarimas, kokia kryptimi vystysis miestas ar atskiros jo teritorijos.

Deja, Lietuvoje vienai teritorijai galioja visa krūva teritorijos planavimo dokumentų ir apribojimų, o juose dar ir pasitaiko vidinių prieštaravimų, todėl pasiekti bendrą susitarimą kai kuriais klausimais būna labai sunku.

Čia mes labai skiriamės nuo Vakarų valstybių, kur natūrali tvarka, kad visi apribojimai yra žemiausio lygmens teritorijų planavimo dokumente – Lietuvoje tai būtų detalusis planas. O jeigu šių apribojimų ten nėra, reiškia, kad jie tėra rekomendacijos. Lietuvoje, deja, prievolės rengti tokių problematinių teritorijų detaliuosius planus nebeliko, galima tiesiogiai vadovautis bendrųjų planų ir paveldosauginius apsektus reglamentuojančių specialiųjų planų sprendiniais.

O šie sprendiniai dažnai tarpusavyje nesuderinti arba gali būti skirtingai traktuojami. Kai kurios institucijos bando „užsikalti kuoliukus“ savo veiklai, net susiginčija tarpusavyje. Ką tada daryti investuotojui, kurios institucijos klausyti?

Kiek svarbūs bebūtų teritorijų saugojimo klausimai, į juos turi būti žiūrima kompleksiškai kartu su visos teritorijos raida. Ir visi apribojimai turi būti viename kompleksiniame dokumente. Tą ne kartą yra pabrėžę ir mūsų tarpusavio ginčus nagrinėję užsienio ekspertai.

Kaip visoms šalims susitarti?

Pirmiausiai reikia turėti plačiai aptartą bendrą viziją, kokios norime šalies, miesto ar atskiro kvartalo. Įteisinę šią viziją teritorijų planavimo dokumente, turėtume jos nesiblaškydami laikytis.

Šaltinis: www.delfi.lt